mazaidaug

Kartais gyvenime ateina laikas, kai supranti, kad tavyje guli lavonas. Tikras, purpurinis, papurtęs lavonas.
O tu jį už virvelių pasirišęs šokdini.
Polką šoka, kadrilį, valsą suka, kalė, o virvelės plonos plonos - tik tik sužvilga apšvietimo operatoriui minutėlei užsižiopsojus į beprotišką lavonionetės pasiutpolkę.

Publikai vis vien - publika nežiūri. Publikai nerūpi. Publika apskritai tik atsitiktinai čia pakliuvo - iš tiesų bilietai ne ten pirkti, bet kadangi šiame teatre siaučia bendro aplaidumo epidemija, tai publika irgi pernelyg nesivargina spektaklio stebėjimu - nebent akies krašteliu žiūri į labiau įsijautusius, ir kai reikia suaiksi, kai reikia - paploja ar nusijuokia.

Vienintelis, kuris dar šiek tiek tiki šiuo vaidinimu, esi pats. Tampai lavionetės virveles kaip išgalėdamas, lyg nuo to priklausytų, ar gestapo tau į smilkinį įremtas plieno vamzdis išspjaus karšto švino gabalėlį.

Tik tiek, kad nėra nei gestapo, nei plieno vamzdžio, nei švino gabalėlio. Esi tu, yra virvelės ir apačioj besimakaluojantis pūvantis lavonas.

Nėra net auditorijos ir apšvietimo operatoriaus, ką jau kalbėti apie sceną: tavo virvelinis lavonas šoka švento Vito šokį pilkoje tobulai susimaišiusios dualistinės šizofrenijos tuštumoje.
Liūdnas vaizdas, liūdnai pastebi.

Paleidi virveles - "miręs reikalas" - ir lavonas krenta.

Ar paprasta neįsipainioti į valą? Pasirodo, ne. Ir plonos plonos virvelės, tempiamos krentančio brangaus tau daikto, virtusio lavonu, parodo kiekvieną tavo veiksmą žaidžiant marionečių teatrą.

Kraujo nėra - virvelės iškart uždegina pjūvius. Skaudėti skauda, taip, bet kam neskauda - tas ir krenta ant virvelių parištas. Kaip neskauda daiktams, negali skaudėti - skauda tik tam, kas tą daiktą sieja su kažkuo, kas buvo taip arti širdies, kad tapo jos dalimi, neleidžiančia judėti kraujui, lėtai, bet užtikrintai vedanti į tikrų tikriausią infarktą sulaukus vos dvidešimt aštuonerių.
Amžinai jaunas? Tik miręs.

O gyvenimas? Sūpuoklės - tai rankomis lieti žvaigždes, tai akmeniu krenti į bedugnę.

Ir nieko čia naujo.

Baisu, kai sūpuoklės užstringa. Tada kažkas išlipa, kad vėl galėtum pajudėti. Sudie - kaip skausminga - bet, matyt, taip reikia. Visata diktuoja sąlygas, o vabalėlis - tu - tiesiog turi įsikabinti į tą vienintelį lapą iš visų jėgų ir tiktai tikėtis, kad uraganas praeis.

Uraganai visada praeina, kaip praeina patogus štilis. Kaip vasaros pabaigoje praeina gaivinanti žaluma ir vėl tenka makliavoti per šunų šūdus ir purvą.

Kaip po venas užšaldžiusios žiemos ateina purvinas pavasaris, parodantis, kas kur per visą šaltmetį šiko, bet ilgainiui išsiskleidžiantis obels žiedu.

Tokios tad tavo gyvenimo sūpuoklės.

Šiame atrakcione supasi visi - ir auditorija, ir apšvietimo operatorius, ir virvelės, ir lavonas, ir, galų gale, tu pats - pirmasis asmuo, lyrinis subjektas, kuriam nelemta turėti vardo ir pralaužti ketvirtosios sienos; kad pats sau būtum savas, kad priimtum, priglaustum ir tyliai išmoktum. Kad nanosekundei atsiskirtum nuo viso savo bagažo, prisegusio tave prie žemės milijardais metafizinių jėgų ir pakilęs ten, kur išskydęs Dievas, galėtum pažvelgti į šį absurdą ir į jį sugrįžti kitoks, per save pakeitęs savo pasaulį.
Tai sunku, jei tiki, kad tai - sunku; Pirmoji kosmonauto taisyklė:

" Jei kosmonautas bijo, jam labai baisu "

Atrodytų - putoplasto milteliai: nei skalbsi, nei valgysi, nei šniaukši per suvyniotą šimtinę nuo peilio ašmenų - žodžiu, nesąmonė; tačiau Niutonas kraipo galvą - "veiksmas lygus atoveiksmiui", ir akimirkai nustoji bijoti - nugali pirmąjį Kastanedinį priešą, ir esi laisvas judėti žinojimo linkme.

Žinojimas, kaip žino visi, yra iliuzija. Apskritai tai nėra nieko tikro - tik mūsų įsivaizdavimas, kad yra tikrų dalykų. Gali paliesti, gali paragauti, gali nusideginti pirštus - o gi netikra visa tai, netikra! Pojūčių vergai, irkluojantys emocijų galerijas, įsivaizduojamos pūslės ant įsivaizduojamų rankų, tariami lobiai netikrame tiksle.

Kaip patogu viena pastraipa paneigti visą pasaulį, tačiau iliuzija gili - nevalgęs nešiksi, nešikęs negyvensi, negyvensi - nesisupsi gyvenimo sūpuoklėse, o pradingsi ten, kur išeina tie, kurie nebesisupa. Paskui intraveninius narkomanus, geriausius Anglijos sodininkus ir tuos, kurie turėjo viltį suptis amžinai. Kam tada suptis - klausi savęs; bet tai - neteisingas klausimas. Žiū - tau kažkas nupirko bilietą į šitas sūpynes, tai ko gi nesidžiaugti dovana? Nuo supimo susupo? Štai - popierinis maišelis. Sandoris įvyko, pinigai sumokėti, kontraktas dėl sielos surašytas, tai būk malonus - supkis, kol tavo laikas nepasibaigs. Tavo laikas - vienintelė valiuta, kurią nori nenori teks išleisti; kaip palikimo, deja, nepavyks apiforminti.

Šalti pirštai liečia petį. Tai - lavonas ant virvučių. Jis moja, kad eitum kartu.

Keistas noras.

Tavo rankose - jo virvelės.

turiu paskelbti, kad mano babytė turėjo vairuotojo teises dar prieš 50 metų!
--
Kalėdos – laikas didžiuotis šeima ir draugais!

Kūčių stalas pas mus retai pilnas kalbų ir dar rečiau valgių. Eglutė namuose baigėsi su tėvų santuoka, baigėsi klausimai ar raudoną žvaigždę ant viršūnęs, ar snaigę. Dabar, mes, trijų kartų mergos, kartais susėdam prie šventinio stalo trise, išgeriam alaus, suvalgom kokią silkę ar keptos žuvies, pašnekam apie gyvenimą. Na, Klaipėda, žinai.

Babytė, kuomet įteikiau jai vienietiškų saldainių maišelį, užklausė kiek šalių per savo gyvenimą aplankiau. Mano važinėjimas jai neša stogą, matau. Čia mama pasitelkia savo interpretaciją:

– Supranti, – sako ji, – mes savo laiku gyvenome taip: sukuri šeimą, gauni butą čia, – ji duria dešinės rankos nykščiu į stalą, – tada gauni kolektyvinį sodą čia, – rodomuoju tos pačios rankos pirštu ji ištęsia sprindį, –  tada perki mašiną ir gauni garažą čia, – kitos rankos rodomuoju pirštu ji beda toli kairėn. – Ir kas tada? Tada tu visą laiką važinėji ratais ir daug pinigų išleidi ant benzino. Tas ratas yra tavo didžiausias rūpestis, pamiršti, kad yra kitas pasaulis.

WRITERS BLOCK

Nenoriu dirbti, o reikia reikia, ir dar daug reikia ir nuo to dar labiau nenoriu. Nes žinau, kad visko nespėsiu. Ir Naujapilis nerašo. Negi paskutinis dalykas kurį mes matysim tinklaraštyje bus apie rokiškio idėjų postūmį? Bent jau Ore.lt bendradarbiai nemiega, va prašom sąrašas to, ką gal praleidot kino pasaulyje per visus metus.

Beje, mano didžiam džiugesiui katedra pridavė mano magistro d. į LJMS ir aš, aišku, nieko nelaimėjau, bet vistiek pasigirt galiu. Viskas va paspaudžiu post ir išeinu į rašyti apie cloud computing ir data mining.